Žaidimai MO Muziejuje. Žaidimai jūsų namuose. Ateikit šventę švęst!
Vakar MO Muziejuje startavo istorinės reikšmės paroda – Gameplay Playing for Impact. Šis tekstas yra primygtinė rekomendacija apsilankyti, nes tai svarbu. Svarbu jums, svarbu MO ir svarbu Lietuvai.
Vakar MO Muziejuje startavo istorinės reikšmės paroda – Gameplay Playing for Impact.
Visų pirma leiskite pasidžiaugti pačiu įvykiu. Vos prieš savaitę, buvo organizuojama kompiuterinių žaidimų diena Lietuvos Respublikos Seime. Vakar duris atvėrė paroda MO Muziejuje, na o industrinių, kultūrinių, sportinių ar pramoginių renginių švenčiančių žaidimus – mūsuose netrūko niekada. Tai ilgas nueitas kelias, kaip vienam (dar net nepilnai nugyventam) gyvenimui. Nuo valstybės, kurioje žaidimai buvo suvokiami kaip universalus blogis – iki valstybės kurioje pradedame švęsti žaidimus, ne tik kaip globalų fenomeną, bet ir kaip dalį naujos mūsų savasties. Žaidimų kultūros prasme, nuo vakar, mes esam visapusiškai vakarų pasaulio dalis.
Parodą organizavo MO Muziejus, bendradarbiaudamas su ZKM | Center for Arts and Media (Karlsrūhė, Vokietija). Tai didžiulis šio įvykio privalumas ir trūkumas. Apie trūkumą po minutėlės, o apie privalumą dabar – esu tikras, kad būtent ši partnerystė leido surinkti būtent tuos žaidimus, kuriuos išvysite aplankę parodą. Visi iki vieno demonstruojami žaidimai – daugybę tarptautinių festivalių ir konkursų laimėję darbai, sulaukę ir universalaus kritikų + žaidėjų pripažinimo, būtent dėl savo specifikos sukelti minčių ir inspiruoti pokyčių. Čia nėra tiek svarbu, ką tas pokytis suponuoja. Gal gilesnį žaidimų supratimą per jų mechanikų ir žaismo prizmę – su The Begginer‘s Guide, ar jų lankstumą ir įvairovę kurią suteikia pats mediumas, ir taip puikiai atskleidžia žaidžiant Journey. Šių dienų realybė dar kartą primins apie save This War of Mine žaidime, kurį visuomet suvokėme kaip žaidimą empatijai lavinti, bet nueikite ir pažaiskite jį dabar. Nes dabar to žaidimo realybė yra arčiausiai mūsų – tikėkimės ji nepriartės dar labiau, bet net jei ir... bent būsime kažko išmokę.
Parodoje rasite gan plačią kolekciją ir naratyvinių žaidimų, ar šimtuose atpažįstamo žaismo ir mechanikų sluoksnių įsisupusias istorijas. Vienai jų patirti neužtektų ir dienos, tad neškitės užrašinę ar telefono kamerą – apsilankymas MO muziejuje tebus jūsų ekskursijos į prasmingą žaismą pradžia. Esu tikras, grįžę namo ją tęsite – jei tik turėsite sąrašą. Tiesa, jei pati „serious games“ tema jums svarbi, daugumą žaidimų jau būsite matę ir žaidę, renginiuose, ar tiesiog namuose. Bet tai niekaip nesumenkina jūsų pareigos patirti juos vėl, šį kartą MO Muziejuje. Patirkite juos naujai, stebėdami, kaip juos patiria kiti.
Aš ten vakar diskusijoje dalyvavau ir žinau, kad turėjau būti paklaustas štai tokio klausimo: Rašant apžvalgas ir kuruojant žaidimų programas BLON ir GameOn festivaliuose, ar teko stebėti kaip vystosi žaidimų bendruomenės atvirumas, ypač indie žaidimams? Turėjau atsakymą į šitą klausimą, bet taip jau gavosi, kad jis nuskambėjo kontekste kitų dalykų ir kiek kitokioje formuluotėje, tad turėto atsakymo nepanaudojau. Tai panaudosiu jį dabar.
Pastaruoju metu išties užplūsta mintys apie tai, kad kažkuria prasme, esu matęs tą lietuviškos raidos naratyvą ir galėčiau kalbėti apie jį amžinai, bet jei reiktų išskirti porą reikšmingiausių pastebėjimų, tai atsakymas būtų labai paprastas. Aš nepastebėjau jokių pokyčių tame, kaip Lietuvos žaidėjai suvokia žaidimus. Bet žaidėjai šiame kontekste ir nėra svarbūs. Mes jau atradome žaidimus, o vadinasi, neišvengiamai, atrasime ir kitokius juos. Kiekvienas sau asmeniškai, kiekvienas sau priimtinu tempu. Kur kas svarbiau yra plačiosios auditorijos atvirumas. Ir čia aš turiu pastebėti, kad pokyčių būta. Tai vienos įsimintiniausių akimirkų man asmeniškai, kai festivaliuose demonstruojant panašius žaidimus, kažkam tai yra pirmas rimtesnis bandymas žaisti. Manau, kad kalbant apie nacionalinį žaidimų kultūros suvokimą, mūsų šalyje, vadinamasis entry point yra labai svarbus. Ypač kalbant apie vyresnės kartos žmones – kaip jų išankstines nuostatas sudarė aplinka kurioje jie pirmą syk išvydo žaidimus (koks nors prirūkytas rūsys), taip tas nuostatas gali pakeisti parodų erdvės, muziejai ir galerijos. Ir čia MO Muziejus dirba didelį ir svarbų darbą, nes jis ne tik skolina savo gravitas mūsų visų taip mylimai temai, bet ir pritraukęs naujas auditorijas, panardina jas į priešingą jų lūkesčiams terpę.
Manau, kad visuomenių požiūris į žaidimus atspindi jų pažinties su žaismu aplinkybes. Mums tragiškai trūko tų požiūrio kampų ir dabar jau jie yra. Valio. Nuoširdūs sveikinimai ir pagarbus nusilenkimas MO muziejui, įvykio kuratorėms Agnei Kuprytei ir Laurai Schmidt, bei jų komandai.
O tai kas ten su tuo trūkumu?
Na, o pagrindinis įvykio trūkumas yra lygiai tas pats dėl kurio aš pastaruoju metu pylos duodu daug kam. Identiteto krizė, drąsos stoka, nepilnavertiškumo kompleksas – ar tiesiog lietuviškumas žaidimų industrijoje. Ir šią pastabą aš taikau mums visiems, tame tarpe ir sau. Aš tą supratau tik vakar, stovėdamas nuostabiai pašviestose erdvėse ir įsivaizduodamas srautus žmonių. Įvairių žmonių, jaunų ir senų, turistų ir menotyrininkų, studentų ir dėstytojų, žinomų žmonių ir tiesiog vaikų. Visi jie patirs gerą laiką liudydami pasaulinę žaidimų raidą, bet eilinį kartą neprisiliesdami prie Lietuvos. Aš sutinku, kad pagrindinėje programoje mes gal ir neturime ką parodyti, nes kuratorių atrinkti žaidimai turi tam tikrų, juos vienijančių bruožų, tame tarpe ir universalų, pasaulinį pripažinimą, tiek meno, tiek akademijos ratuose, bet...
Niekas mums netrukdė sukurti pop-up show, mažą, atskirtą, bet pakeleivingą erdvę, kurioje parodytume mūsų menininkus, mūsų darbus, mūsų pasiekimus, o svarbiausia – mūsų bandymus. Kad ir kiti – bandytų! Manau, mes (visi dirbantys žaidimų kultūros suvokimo labui), kaip bendruomenė čia susimovėm. Tai aš bandau negrabiai pasitaisyti ir siūlau jums papildyti savo MO Muziejaus programą vakarine dalimi. Na, surenkite snobišką vakarėlį, kur visi išsičiustę, po muziejaus ir vakarienės mieste, susirenkat kokiame lofte, taurei vyno, cigarui ir pokalbiui apie aukštesnes materijas.
Jūsų post-MO vakaras mano fantazijoje
Guviai kleganti ir keliomis kalbomis bendraujanti grupė žmonių išnyra iš Trakų ir suka Vilniaus gatvės link. Kažkas čia netoliese išnuomojo erdvę per airbnb šios dienos vakaronei. Eisenos ginčai ir diskusijos apie muziejus, meną bei žaidimus kiek prityla, nes vėjas iš tolėliau atneša malonius synthwave garsus... Grupelė susižvalgo ir patraukia muzikos link. Įsijunkite ir jus paklausyti kol skaitote.
Tai Carl Fuga (Karolis Buržinskas) – daugumai žinomas kompozitorius, bet toli gražu ne visi žino, kad jo muzika skamba žaidimuose nuo before it was cool laikų. Kažkas iš grupės, beje, šį kompozitorių žino, pradeda pasakoti apie retus, bet įsimintinus chiptunes koncertus kuriuose lankėsi.
Atvykę į vietą svečiai apsitrina, pasiima gėrimų ir eina patirti pirmojo vakaro žaidimo. Muzika prityla, patalpa užtemsta, visos keturios jos sienos palengva tarsi perliejamos balta projekcijos šviesa, kol ši nusistovi. Baltame kūbe sustinges vakarėlis sulaiko kvapą, o tuomet išleidžia sutartinį „na žinoma!“ atodūsį, ant vienos iš sienų sušmėžavus Utility for the Soul iš The Weekend Warriors. Pažaidę ir pameditavę, vakarėlio dalyviai, žinoma, keičiasi mintimis. Viena diskusijų pagauna išties įdomų kampą apie tai, kad šis žaidimas buvo prikeltas naujam gyvenimui ir išverstas į prancūzų kalbą. Stebėtojo ausis pasiekia pavienės pokalbių nuotrupos – „tikrai negalvojau, kad Lietuvoje sukurtas žaidimas Kašubos kūrybai“ ... „taip, taip – ne tik čiurlionis!“ ... „girdėjau, kad pernai šis žaidimas buvo demonstruojamas Prancūzijoje, per lietuviškos kultūros savaitę“ ... „jei vienas iš tikro meno požymių yra potencialas tapti „klasika“, tai manau šis žaidimas turi tam potencialą“ ... „primesk, čia pirmas geimas kurį išleido Lietuvos nacionalinis dailės muziejus“ ... „jie ne tik geimą išleido, bet ir saundtreką!“.
Šioje pokalbių marmalynėje, kažkas sumoja, kad vienas žaidimo kūrėjų, Povilas, lyg ir turėjo būti vakarėlyje. Formuojasi kūrėjo paieškos komanda, kuri randa Povilą virtuvėje, demonstruojantį savo stalo žaidimo „Mikrorajonas“ prototipą. Susižavėjimo šūksnių gausa paskatina užmesti akį kas ten tokio įtraukaus? Kažkas įsiterpia, kad nebuvo plano čia jį žaisti, bet įkvėpimas kilo, nes kažkas iš vakarėlio svečių pasigyrė MO muziejuje pirkta knyga – Sveikiname Jus Gaunate Butą. Tai ir iššaukė žaidimo demonstraciją, kuriame į minimalizmą įsuktas brutalizmas sužavėjo ne vieną. Kadangi grupėje būta ir užsieniečių, be abejo visi ir kiekvienas bandė gauti porą žaidimo kortelių, kad mojuodami jomis, papasakotų jiems apie rajoną kuriame augo.
Staiga visų dėmesi patraukia sutartinis WOW atskriejęs iš kito kambario. Ten, dėl balkono fakto, rinkosi cigarų ir aikosų gerbėjai, prieš kurių akis, nė iš šio, nė iš to atsivėrė fantastiškas vaizdas.
Pasirodo kažkas paslapčia sutarė su Vyčio gimnazija, bei autoriumi Pauliumi Šaparniu dėl išskirtinio, pakartotino Blocks instaliacijos demonstravimo. Vakarėlio lokacija buvo parinkta būtent ši, būtent dėl šio siurprizo, Vilniaus šviesų festivaliui ir jo žaismui atminti. Pulteliai žaidimui valdyti, be abejo, yra balkone. Užsimezgusi diskusija apie tetrį, jo reikšmę žmogaus smegenims, bei jo simbolizmą žaidimų industrijoje, pasigirsta ir įdomesnių temų, tame tarpe ir apie žaismą viešose erdvėse. Susirinkę gailisi, kad žaismingos provokacijos tebėra retas reiškinys mūsų šalyje, trukdantis suvokti kaip žaismas keičia mūsų viešąsias erdves, o viešosios erdvės – žaismą.
Kažkas prasineša per visas patalpas su pranešimu, kad viename iš kambarių patiekta sausainių su arbata ir „5 laiškai“. Vakarėlį savo vizitu pagerbė jo kūrėja Laura ir jos baigiamasis darbas. Tai potyriminė diskusija, kurios metu svečiai gali pasibėgioti po savaip detalų ir labai multikultūrinį Vilnių, bei paieškoti sau brangių ženklų ir artefaktų jame. Kažkas iš svečių negali patikėti, kad mūsų studentai jau pasiekė tokį lygį, čia pat užverda diskusija ir apie Crowns and Pawns, bei tai, kaip „5 laiškų“ bazė, galėtų pasitarnauti Crawns and Pawns tęsiniui (o gal labiau pre-quel’ui?!).
Galiausiai paskelbiamas open screens metas, kai susirinkę jau gali rodyti savo kurtus projektus, ar žaidimus kuriuos netikėtai atrado. Studentai rodo savo darbus, dėstytojai – atradimus į kuriuos verta lygiuotis. Tai gan triukšminga veikla, ant vienos sienos čia pat įsižiebia Antipaint projekcija, ten renkasi snobai kurie neketina skirstytis – jau iš anksto buvo sutarę kalti iki ryto ir pažiūrėti kiek gyvenimo naštų, drauge nuneš per naktį. Tam pačiam kambaryje, pagrindinis Lietuvos Gediminas bruka į rankas joycon‘us ir žada rimtą žaismo analizę. „Interakcija kaip meno forma – atraskite ją“ – siūlo savo pašnekovams, bruka pultelius ir priduria „vienas jūsų būsit rankos, o kitas kojos – susitarsit“. Industrijos veteranai, čia pat organizuoja vakarėlio jam’ą simboliniu pavadinimu „Give us MOre!“ ir taip švenčia giliausią ir kūrybiškiausią mūsų industrijos tradiciją - Game Jam’us. Bandys iki ryto iškepti demo, kuris savo žaismu atspindėtų ką tik matytos parodos įspūdžius. Diskusijoje dominuoja escape room’o idėja, bet jei priešinasi grupė, kuri tenori padaryti sužaidybintą „Pas mus šito nėra“ parodos versiją. Nes istoriškai pas mus būten to ir nebuvo. Šito ir žaidimų.
Kažkur hole jau irgi šurmulys, jame girdėti išeinančiųjų ir išlydinčiųjų pokalbių nuotrupos. „Kaži ką beveikia Inmost kūrėjai? Ar matei tą žaidimą? Kai pasirodė nusinešė toną award’ų, man tai buvo pirmas gražus pixel art žaidimas gyvenime…“, „Kaip gerai, kad MO Muziejus padarė tą parodą, niekada be jos nebūtume čia susirinkę“ – pastebi kažkas. Vėlyvas metas ir įvykęs apšilimas, jau atpalaidavo ir rafinuotą leksiką: „...aš tau sakau, seni, Angelų Takai jie transformavo Lietuvai Čiurlionį!“, „Ką čia šneki? Mes visada vertinom Čiurlioni!“, „Vertinom?! Vertinom! Aišku, kad vertinom! Lietuva per maža šalis, kad kažko joje nevertinti, bet, seni, tu negirdi. Angelų Takai pradėjo ciklą kuris leido Čiurlionį patirti, būti jo pasaulyje, seni, tu nesupranti, čia kosmosas yra, seni!“.
Kažkuri dalis išeinančiųjų jau kviečiasi boltus namo, kažkuri – ruošiasi dar vienam pratęsimui, kur nors karaokės bare, bet visiems išeinantiems be išimties, paskutinė rekomendacija – Dmitrijaus Babičiaus – The Final Riddle. Gal kelyje išspręsit, gal jau grįžę namo. Abiem atvejais apimti graužaties, kad žaidžiate ne kompanijoje. Nes tai be proto įtraukus žaidimas vienam, bet kiek naujų perspektyvų įžiebia minioje! O, Lietuviškas minimalizme, koks tu vis dėlto žavus!
Fin.
P.S. „Tuo noriu pakviesti visus prijaučiančius tiesiog naudotis proga, eiti į MO, pasikviesti draugų į MO, o tą darant dalintis. Savo, draugų ar studentų darbais, istorijomis apie kitokį žaismą Lietuvoje, rekomendacijomis, nuorodomis ir pasiūlymais. Dalinkitės čia, dalinkitės pas save, dalinkitės kur norit ir patys sau atraskit ką pastalkint. Kad jau kultūrinamės, tai neberibokime savęs! Švęskime Lietuvos žaidimų kultūros pusmetį kartu! :D“.